Epilepsija ir “Projektas Monstras”
Visada smagu būti pirmajam pamačiusiam vieną ar kitą filmą. Ypač, kai kalbame apie paslaptimis apaugusius sidabrinių ekranų šturmuotojus.
Vasarą kino teatruose atsirado keisti treileriai ir informacijos nuotrupos apie nauja J.J. Abrams filmą, kuris… neturi pavadinimo, o jo turinys visiškai neaiškus. Nors filmas rodomas jau nuo sausio 18 d. JAV, oficialiame filmo puslapyje taip pat nerasi jokios informacijos. Nieko. Tik filmo reklama. Nenuostabu. kai filmo prodiuseris garsiųjų “Dingusių” autorius.
Pripažinsiu, ėjau į filmą nieko nesitikėdamas, todėl smūgio į pašidžius irgi negavau. Filmo pateikimo technika - unikali ir tikrai įdomi. Turbūt filmui tampa daug įtikinamesnis, kadangi sukuriamas įspūdis, jog viskas filmuota įprasta buitinine kamera (tik stebėtinai geros kokybės). Tiesa, pirmas 20 minučių gali ištikti epilepsijos priepuolis nuo besikeičiančių, besivartančių, besizoominančių ir kitaip besikeičiančių vaizdų. paskui pripranti, bet vis norisi, jog veikėjai bėgtu prieš save stumdami trikojį (”štatyvą”) ar parodytų vaizdą iš viršaus.
Be to, kad viskas pateikiama gana originaliai, daugiau sunkoka rasti kokių nors pliusų. Siužetas nuspėjamas (tiesa, nelaimingos pabaigos nesitikėjau). Tiesa, paslaptingojo monstro irgi nesitikėjau išvysti viso (o tai gana netikėta tokiuose filmuose). Apibendrinant filmą galėčiau laikyti “Godzilos”, “Nepriklausomybės dienos”, “Bleiro raganos” ir “Dingusių” mišiniu. Filmas deja baigiasi nieko nepaaiškindamas. Iš J.J. Abramso tęsinio nesitikiu, todėl teks nerti į fanfiction puslapius.
Beje, sveikintina, jog parinkti mažai žinomi aktoriai. bendru nutarimu pagrindinis filmo veikėjas vertas grieko :D
Taip jau būna su nepatikusiais filmais - nustumi juos šalin, bet isgi įdomu: “O kaip baigsis”.
Vertinimas: verta nueiti bendram išprusimui.
Oficialiai Lietuvos k.t. nuo vasario 15.
Visų pirma - atnaujintas 
Antras dalykas - 
Nu va aš ir vėl ant čemodanų. Aišku, skųstis būtų tas pats kas plėšyti šimtines ant gatvės. Šį kartą kelionė maršrutas nusidriekia iki Belgijos (Briuselis savaitgaliui) ir tada link Lenkijos (visa savaitė mūsų didžiojoje kaimynėje).
Sėkmingai atlėkėm prie Forum Palace į autobusą (bėgdami dar svarstėm gal geriau mestis į kieno nors išleistuves) ir nustebom, nes atvažiavo toks… gana išlaikytas autobusas. Ne nesam dideli pižonai ir nepasididžiavom juo važiuoti. Ir, o džiaugsme, vairuotojas nusprendžia, jog važiuoti be muzikos, tai tas pats kas gerti kavą be kofeino. Įšoka vairuotojas į “Ruskoje radijo” ir sulaukia griausmingų ovacijų. Jam kažkodėl tai pasirodė palaikymas iš mūsų visų… Artimiausias pusantros valandos tai jau nebeatrodė juokinga…
Su sąlyga, kad šiandien sveikinau savo seserį su gimtadieniu, tingiu kalbėti daug ir rišliai (gerdamas nesveikinau, galit būt ramūs). Tiesiog norėjau pranešti, jog aš ja didžiuojuosi. Man visada sunku pasakyti gerus žodžius žmogui į akis, todėl ir šį kartą tai liks tik virtualioje erdvėje. Turbūt… Bet po 18 metų karo supranti, kad ateina metas taikai. Peace sister ;)