Visiskai nusekęs rašau jums iš Europos sostinės Briuselio… Jau dvi naktys pralaiestos čia, kalnai darbų ir netikėtų nesąmonų. Bet nėra to blogo, kas nesibaigtų geru…
Turiu omeny vakarinę programą :) OK, bagetės su kazkokiais kotletais ir bulvytemis jau baigia nusibosti, bet kadangi yra pigios (vargani 3 eurai) tai tampa kasvakariniu kelionės tikslu. Vėliau žygis į Briuselio centrą ir barą “Delirium” (net neatsimenu ar taip rašosi). Ruoškitės apstulbti, nes šiame bare yra 2004 rūšys alaus ir jie net turi sertifikatą iš Gineso rekordų knygos. Va kur reikia lankytis.
O šiaip man pamažu pradeda patikti Briuselis (na dar Barselonos ir Berlyno nelenkia, bet…): patogus susisiekimas, skanus alus (ir jo daug), nebrangus šokoladas ir šiaip smagus miestas su daugybe parkų, festivalių, koncertų ir pan… Na žodžiu vieta, kur norisi būti.
Na o paveiksliukyje kaip atrodo mano darbo vieta. Visai kaip namuose :)
Tiek žinių šį kartą. Susirašysim.
Mantas
P.S. Tik neužmiegotom akim pamačiau kiek klaidų privėliau. Pataisyta.
Blogos žinios mano priešams - Briuselyje nusileidau sėkmingai. Mėgaujuosi papildoma valanda gyvenimo (nepamirštam, kad čia viskas vyksta valanda anksčiau) ir ruošiuosi keliauti pasmagūriauti savo mylimo balto alaus. Kad ir su obuoliais.
Visada taip būna - kai nėra kuo skųstis ir viskas gerai, nesijauti gerai. Kažko trūksta. Tiesiog įkvepiu ir vistiek tas pats: rašau su klaidom, kalbu ir neklausau, žiovauju tau tiesiai į akis ir apsimetu, kad man rūpi.
Pseudofilosofinės (lygiagretė su pseudointelektualumu) šnekos niekam ir niekada neįdomios, todėl geriau šiaip papletkinsiu. Kaip žinia vakar siaubė naktinis gyvenimas. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau ir savanorio maikę dėvėjau. Tai jau antras “CULTURE Live” renginys, kuriame savanoriauju ir kuo toliau tuo smagiau. Tie kurie buvo turbūt patys turi ką papasakoti, o aš tuo tarpu įmetu nuotraukas ir video (greit bus patalpinta) iš turbūt įspūdingiausio dalies - degančių žibintų prie Baltojo tilto.
Girdėjau į kai kuriuos renginiu atklydo begalės žmonių ir darėsi neįmanoma jų sutalpinti į ekskursijų grupes, žiūrovams skirtas kėdes ar atviras bažnyčias. Kas sakė, kad mums netrūksta kultūros. Turiu omeny žmonės jos nori, tik tingi pasiimti… Tikiu, jog dabar ir muziejus ir koncertus žmonės daugiau lankys, pamatę, kad kartais ir eilinis muziejus gali būt ohohoho koks įdomus. Net ir dieną.
Kad ir kaip ten būtų, panašiai, kaip ir per “Gatvės muzikos dieną” mėgavausi smagia savanorių kompanija, nesvietikai smagiais įvykiais ir žmonių šypsenom. ką jau kalbėti apie nepakartojamą jausmą, kai prie tavęs pribėga pusamžė moteris ir klausia, o kur ji dabar galėtų nueit, prieš tai pakišusi savo žemėlapį su jau aplankytomis vietomis. Ir tada diskutuoji, kas geriau - ar vakaras su vyno taure Barboros Radvilaitės gatvėj ar “Bohemos” kostiumų paroda. Velnias, kaip aš myliu Vilnių.
Dabar sėdžiu ir tikrinu chech listus, planuoju garderobą, valau batus ir ruošiuosi į Briuselį. Laukia tikrai nepakartojama savaitė. Tiesioginis bloginimas jau pažadėtas ;) Atlėk pamojuoti 17:00.
Kursinis nebaigtas… Ryt iki skrydžio gal dar spėsiu… Gal… BEt man dabar jau kažkaip dzin. Nenoriu jokių mokslų, jokių darbų… Nenoriu nieko. Geriausia būtų tik miegot, valgyt vynuoges ir mamos atvežtą olandišką sūrį ir skaityt. Skaityt knygas iš eilės, kuri jau pas mane rikiuojasi senokai. Norisi, bet neįmanoma… Parduotos vasaros ir mano kvailas noras būti visur (google it).
Gyveni sau kartais žmogau ir net nepgalvoji, kad kalną rūpesčių pats sau pasigamini. Gal tyčia, gal ne. O gal tiesiog iš inercijos. Sakytum būtų labai smagi diena: pirmas kartas naujam darbe, skani citrininė vištienos sriuba (neklausk, kas per daiktas, nes labai skanu ir negaliu atpasakoti), tikras olandiškas sūris (mamos lauktuvė) popiečio malonumui, keli seni neperskaityti žurnalai, kaktusų laistymas ir… BOOM. Problema.
Va taip būna kai viską paskutinei minutei atidedi. Kursinis kabo ant kaklo ir turi būti baigtas iki ketvirtadienio. Tema - “Blogai, kaip socialinis reiškinys”. Turintys medžiagos, idėjų, nuorodų, BET KO - laukiami komentaruose.Va toks tas gyvenimas studijuojant…
Na o pabaigai visiems nemačiusiems mūsų internetinė dabarties, web 2.0 paaiškinantis filmukas. Geros nakties (čia man).
Apsėstas gali būti velnio (kviesk egzorcistą), alkoholio (eik pas anoniminius alkoholikus), narkotikų (eik į reabilitaciją), Britnės Spears ar Paris Hilton (užauk), etc.
O ką daryti, kai esi apsėstas dainos??? Ji kartojasi ir kartojasi tavo grotuvėlyje. O video apskritai pakeičia visus kitus vaizdus.
Fone būgnai ir fanfaros. Ponios ir ponai, Jūsų ausims, akims ir protams (tikiu kai kas taps kitomis apsėdimo aukomis) Justice - D.A.N.C.E
Va tokia muzika valdys ateitį. Aš jais tikiu. Kaip ir kitokiais “Jonikos” garsais, kurie atves mus į amžino gėrio, meilės ir vaivorykščių pasaulį. Mėgaukitės :)
Aš labai mėgstu eiti į svečius. Tiek pas pažįstamus, tiek pas nepažistamus. Nesvarbu. Svarbu, kad tai būtų kažkieno uždaras pasaulis, su savais papročiais, savais tapetais ir unitazo dangčio nuleidimo taisyklėm. Bet aš nemėgstu svečių kviesti pas save. Nemėgstu aplink juos šokinėti, o ir numesti jų į kampą nemoku. Dažniausiai viskas baigiasi (o dabar jau ir prasideda) siūlymu “O gal einam geriau kur nors, kol geri orai” arba “Pas mane dabar netvarka. Girdėjau jau prekiauja karštu šokoladu…”.
Svečių fobija? Nesveikas tupinėjimo aplink žmones sindromas? Gėda? Velnias žino. Aš tiesiog mėgstu eiti į svečius. Kaip pakviesti - žinai pats. O dar mėgstu fotografuoti būdamas svečiuose. Šį kartą pro langą.
Labai teisingai ta reklama sako: “Kai užaugsiu, būsiu pensininkas”. Va tada ir aš parke ant suoliuko deginsiuos. kad ir kaip ten būtų, šio įrašo esmė nesmerkianti, bet besidžiūgaujanti vasariška idile (siaubas koks žodynas). Einu miegot. Sesija rūko ir žudo.
Bonjour,
Blogos žinios mano priešams - Briuselyje nusileidau sėkmingai. Mėgaujuosi papildoma valanda gyvenimo (nepamirštam, kad čia viskas vyksta valanda anksčiau) ir ruošiuosi keliauti pasmagūriauti savo mylimo balto alaus. Kad ir su obuoliais.
Pseudofilosofinės (lygiagretė su pseudointelektualumu) šnekos niekam ir niekada neįdomios, todėl geriau šiaip papletkinsiu. Kaip žinia vakar siaubė 
Aš labai mėgstu eiti į svečius. Tiek pas pažįstamus, tiek pas nepažistamus. Nesvarbu. Svarbu, kad tai būtų kažkieno uždaras pasaulis, su savais papročiais, savais tapetais ir unitazo dangčio nuleidimo taisyklėm. Bet aš nemėgstu svečių kviesti pas save. Nemėgstu aplink juos šokinėti, o ir numesti jų į kampą nemoku. Dažniausiai viskas baigiasi (o dabar jau ir prasideda) siūlymu “O gal einam geriau kur nors, kol geri orai” arba “Pas mane dabar netvarka. Girdėjau jau prekiauja karštu šokoladu…”.
Kol vis dar negaliu atsidžiaugti savo vaikučiu baltučiu, buvau pritrenktas šiandieninio 